Kazimiero Simonavičiaus universitetas suteikia galimybę studentams tęsti savo studijas užsienyje, susipažinti su įvairių šalių ir kultūrų atstovais, ir taip praplėsti akiratį.

Meda  Piečytė
Politikos komunikacija ir žurnalistika

2015 / 2016 m. II semestras Complutense University of Madrid (Madridas, Ispanija)
Vilnius

Nors Ispaniją pamilau daugiau nei prieš penkerius metus, atvykus studijuoti ta meilė šiek tiek pasikeitė. Taip, Ispanija dar vis yra mano svajonių šalis. Tik reikėtų patikslinti, kad ta svajonė  – nesibaigiančios atostogos, bet ne realus, kasdienis gyvenimas, kuriame reikia spręsti problemas, tvarkyti dokumentus ar mokytis.

Kasdienybė čia pagrįsta vienu vieninteliu žodžiu  – „rytoj“. Tad ir paskaitos, ir reikalų tvarkymas bet kada gali būti atidėti. Tiesiog. Juk niekur neskubate – jūs „tik studentai“ arba „tik dirbantys žmonės“. Visa tai vyksta europietiškiausiu vadinamame ir pačiame Ispanijos centre esančiame Madride, jau nekalbant apie miestus pietuose.

Ketvirtą mėnesį studijuoju sostinėje esančiame, bene didžiausiame, Komplutensės universitete. Ši savaitė laisvesnė, nes studentai streikuoja dėl universiteto privatizavimo. Tokio dalyko dar tikrai nebuvau girdėjusi. Į paskaitas streiko metu, pasirodo, neina nei studentai, nei dėstytojai. Puiki proga skirti laiko rašymui.

Sulėtintas gyvenimo tempas ir puiki proga „nurimti“

Man, mėgstančiai planuoti ir, svarbiausia, nešvaistyti laiko veltui, ispanų gyvenimo tempas atrodo nesuvokiamas. Čia neišvysi skubančių ar dėl kažko besinervinančių, nesutiksi ir nerimaujančių dėl neištesėtų pažadų ar neužbaigtų darbų. Vienintelė proga pagalvoti, kad ispanai pyksta yra matyti juos garsiai diskutuojančius. Iš tiesų, anksčiau atrodė, kad lietuvių kalba skamba agresyviai, tačiau atvykus čia supratau, jog gražioji serialuose pateikiama meilės kalba, toli gražu, būna ne vien tik švelni. Iš šalies ispanų pokalbiai kartais atrodo lyg isterijos priepuoliai, o, pasirodo, ten aptarinėjami eiliniai dienos potyriai ar rytojaus planai. Visa tai naudinga, kai nori pailsėti nuo įtempto gyvenimo ritmo, besaikio reikalavimo iš savęs ir aplinkinių, bet, kita vertus, jų abejingumas kartais nervina.

Ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pradžių

Paskaitos, dėstomos ispaniškai – nemenkas iššūkis ne vienam laisvai ispaniškai dar nekalbančiam Erasmus studentui. Nei dėstytojai, nei kolegos Madrido Komplutensės universitete nė neketina nuolaidžiauti ar padėti iš užsienio atvykusiems jaunuoliams. Priešingai, jie net juokauja, kad Erasmus studentai čia tikrai turi problemų. Ir tai visiška tiesa. Mums keliami reikalavimai visai kaip vietiniams, nepagalvojant apie tai, kad užduotis atliekant koją pakišti gali kalbos barjeras. Visą arba didžiąją dalį balo lemia darbas semestro metu: diskusijos seminaruose, komentarai, straipsniai, kursiniai darbai, tekstų analizės, kontroliniai… Būtina paminėti, kad visi šie darbai atliekami ekspromtu, tad namų darbų kaip ir nelieka. Skamba puikiai, tiesa? Žinoma, tai gera šoko terapija. Tik atėję į praktikos paskaitas sužinome, apie ką šiandien rašysime, pavyzdžiui, „tik“ 700 žodžių straipsnį ispanų kalba, arba, kad dėstytojas klausimų egzaminui tiesiog neparuošė ir tai padaryti turime patys. Čia ir dabar. Teorinėse dalyse taip pat ne visi dėstytojai pateikia skaidres, todėl konspektuoti, ką greitakalbe žeria dėstytojas, net vietiniams yra pakankamai sudėtinga. Belieka klausytis ir vaizduoti, kad viską puikiai supranti. „Juk patys pasirinkome studijuoti žurnalistiką ispanų kalba”, – išgirstame, jei parodome nepatenkintą veidelį.

Sveikatai palankus klimatas ir nesibaigianti kraštovaizdžių įvairovė

Atostogaudama čia prieš penkerius ar šešerius metus suvokiau, kad orai Ispanijoje tinkami visiems – nuo ką tik gimusių kūdikių, galinčių pietų miego miegoti lauke 365 dienas per metus, iki senučiukų, norinčių saule mėgautis ir popietes leisti mažose gatvelėse esančiose kavinukėse, o ne kasdien kęsti sąnarių skausmus ir nesikelti iš lovos. Ką jau kalbėti apie jaunus ir aktyvius žmones – mes čia galime mėgautis išpuoselėtais parkais, bėgimo takais, kopimu į kalnus ir kaskart vis nuostabesniais kraštovaizdžiais. Būtų pasaka, jei net ir retai pasirodantis lietus lytų tik naktį. Tada nepavyktų teisintis, jog pasportuoti ar pasivaikščioti gatve nėra laiko. Beje, vaikščiojimas čia, neturint mašinos, nori nenori tampa tavo draugu. Iki kiekvienos metro stotelės eini savomis kojytėmis ir grįžti atgal lygiai taip pat. Žvilgtelėjusi į telefono programėlę, skaičiuojančią nueitus kilometrus, pirmąją dieną net aiktelėjau – 12 kilometrų, o buvau, rodos, tik universitete ir po jo užlėkiau į keletą parduotuvių mieste. Taip, atstumai čia tikrai nemaži ir pasiklysti yra kur, bet lietuviškas budrumas ir atsakingumas to daryti dažnai neleidžia.

Tiesa, aplankyti svarbiausias vietas Madride užtenka keleto dienų. Norint pamatyti daugiau, verta vykti į mažesnius miestelius, esančius visai netoli nuo sostinės. Gražiausi iš aplankytų kol kas – Alkala de Henaresas, Segovija ir Toledas.

Širdį glostančios ispaniškos melodijos baruose, maistas ir visiškai uždari žmonės

Užėjus į mažiausią kavinukę, ausis „pakutena“ ispaniškos dainos, kurios iš tiesų visuomet nuteikia teigiamai. O jei dar gali suprasti ir esmę, apie ką dainuojama, nuotaika natūraliai pakyla visam vakarui. Niūniuodami savąsias melodijas, žvilgčioja ir vietiniai, bet užkalbinti, toli gražu, nesiryžta. Su ispanais susidraugauti tikrai nelengva. Į atvykėlius iš kitų šalių jie praktiškai nekreipia dėmesio  – mat tokie Erasmus studentai tėra laikini praeiviai jų gyvenimuose, tad kam vargintis juos pažinti?

Bendrai, ispanai labai paviršutiniški, jie su visais elgiasi maloniai, draugiškai, tačiau iki galo nėra atviri ir į rimtas draugystes nesileidžia. Galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek draugų, su kuriais galiu leisti laiką ar nuoširdžiai pasikalbėti, susiradau per tuos kelis mėnesius. Ir tai jie tokie pat atvykėliai, kaip aš. Žinoma, tokia patirtis užgrūdina ir padeda suvokti, jog kartais pati sau turi pabūti drauge. Tai ypatingai pajunti, kai pasiilgsti visko, kas kvepia namais. Tada belieka suvokti, kad arbata su geriausia drauge ar mylimu žmogumi šiuo metu neįmanoma. Geriausiu atveju, jungi kompiuterį ir renkiesi Skype dovanojamą vakarą „kartu“.

Geriausiu dalyku Ispanijoje laikau maistą. Šviežių daržovių, vaisių ir žuvies mėgėjams – čia tikras rojus! Juos perkant net paprasčiausiame prekybos centre, skonis būna tobulas. O ką jau kalbėti apie mažas turgavietes, kur senučiukai pardavinėja šviežiausius produktus. Iš tiesų, kai toks pasirinkimas, gėda būtų negaminti namuose. Norėtųsi pusę tų kvepiančių braškių išsiųsti į Lietuvą, kad visi pasidžiaugtų.

Bandymai paaiškinti, kur yra Lietuva ir nulinės jų anglų kalbos žinios

Tik atvykusi, natūralu, išgirsdavau klausimą „iš kur tu?“. Nesitikėkite, kad pasakymo „iš Lietuvos“ užtekdavo, kiekvienam naujai sutiktam dėstytojui ar, labai retai, nusišypsojusiam kolegai, reikėjo aiškinti, kad Lietuvoje mes turime savo (o ne rusų) kalbą, mūsų šalies sostinė Vilnius ir, be abejo, kad tai viena iš Baltijos šalių.

Be viso šito, kolegos dažnai stebisi, kodėl taip puikiai kalbu angliškai, o paslaptis, pasirodo, paprasta – aš tiesiog mokiausi anglų kalbos, visiškai priešingai nei jie. Šios kalbos žiniomis gali pasigirti tik anglų filologijos studentai, kurių dėstytojos – britės, nes jei dėstytų vietinis, visų jų lygis taip ir liktų „ispaniškas“.

Nuolatinis siestos režimas ir vienodas atsakymas į visus klausimus – šypsena

Ne paslaptis, kad panorėjus apsipirkti Ispanijoje po pietų, rasi atidarytus tik didžiuosius prekybos centrus. Mažųjų darbuotojai tiesiog mėgaujasi siesta. Savaitgaliais gyvenimo ritmas čia taip pat kitoks nei pas mus. Maistu sekmadieniui reikia pasirūpinti iš anksto, nes tądien dirba vos keletas prekybos centrų. Prie šito priprasti tikrai reikėjo laiko. Prie to, kad vietiniai čia nuolat, net ir pietų pertraukų metu, gurkšnoja alų arba vyną,  irgi. Ne alkoholikai vis dėlto, tiesiog moka mėgautis gyvenimu. Kiekvieną minutę. O jei tau, lietuviškai pykstančiam dėl ko nors, kyla klausimų – jie nusišypso. Jokių paaiškinimų nesitikėk, ispanai nemėgsta gilintis. Jei atvykai čia, nurimk ir plauk pasroviui kartu su jais. Kitaip, prarasi visas likusias gyvas nervų ląsteles ir vis tiek liksi nieko nepešęs. Ramybė, šypsena ir stebuklingasis „rytoj“ čia išgelbės bet kokioje situacijoje.

Jūratė
2015/2016 m. II semestras University of Würzburg (Viurcburgas, Vokietija)

Kuomet rinkausi tarp dviejų Vokietijos miestų – Štutgarto ir Viurcburgo – draugai apie pastarąjį sakė, kad jis tiesiog užliūliuoja savo jaukumu. Plačiau pasidomėjus susiviliojau Viurcburgo architektūra bei patogia lokacija – įsikūręs beveik pačiame Vokietijos centre šis miestas yra tikrai patogus taškas kelionėms po Vokietiją ir kaimynines šalis. Vėliau dar sužinojau, jog keliese gali įsigyti Bavarijos bilietą, su kuriuo nuo 9h ryto iki 3h nakties gali traukiniais keliauti į bet kurį Bavarijos tašką. Šitaip su drauge kartą spontaniškai siekėm net Austriją, nes ir jos pasienis įeina į šio bilieto miestų sąrašą.

Nors Viurcburgas ir laikomas studentų miestu, vokiečių kalbos ten prireikė nemažai. Man tai buvo puiki proga pagilinti žinias, be to, visą pusmetį vyko vokiečių kalbos paskaitos. Viurcburgo universitete atradau nepaprastai įdomių paskaitų, kurių dėstytojai sugebėdavo sudominti mus aktyviai vesdami diskusijas. Mokytis teko nemažai, bet sąlygos buvo puikiausios, nes galėdavau prisiglausti bibliotekoje, pro kurios langus atsiverdavo miesto panorama su pilimi dėmesio centre.

Giedrė, Eisvina, Laurita 
Pramogų ir turizmo industrijos
2015/2016 m. II semestras – University Nikola Š. Zrinski (Zagrebas, Kroatija)

Mūsų kelionė į Kroatiją prasidėjo paskutinę žiemos dieną. Kelionė buvo labai ilga ir varginanti, bet vos nusileidus lėktuvui supratome, kad buvo verta, nes esame ten, kur rodos geriau ir būti negali. Čia mus pasitiko Nikola Šubic Zrinski universiteto kuratorius – Mario. Jis mus nuvežė į naująją mūsų gyvenamąją vietą – studentų miestelį ,,Stjepan Radić”. Studentų miesteliai čia yra visiškai kitokie nei Lietuvoje. Čia gausu naktinių pramogų, valgyklų, kuriose studentai gali gauti labai daug maisto vos už 1 eurą, sporto salių, grožio salonų, teniso kortų, futbolo aikščių ir t.t. Studentai gali gyventi visavertį gyvenimą net neišeidami už miestelio ribų.

Netoli ,,Stjepan Radić” yra Jarun ežeras, kuris yra viena nuostabiausių vietų Zagrebe. Vakarais daugybė studentų eina į miestelio kiemą, o ten groja įvairiais instrumentais ir dainuoja dainas. Naktys šiame kieme pačios geriausios! Gyventi čia buvo neabejotinai geriausias mūsų pasirinkimas!

Nuvykus į naująjį universitetą supratome, kad čia mokytis bus tikrai gera. Nors jis ir nėra labai didelis, bet atmosfera labai jauki. Dėstytojai ir visa administracija neįtikėtinai malonūs ir visad padedantys žmonės. Čia buvo atsižvelgta į visus mūsų norus ir pageidavimus, todėl turime labai lankstų mokslų grafiką ir galime laisvai keliauti.

Dar būdamos Lietuvoje nusprendėme, kad visų pirma, keliausime į nepaprastąją Veneciją, nes ji vos už 280 km nuo Kroatijos sostinės Zagrebo. Italijoje praleidome 5 dienas, čia aplankėme ne tik Veneciją, bet ir Triestą. Šis laikas paliko neišdildomus įspūdžius. Pačioje Kroatijoje aplankėme Zadaro, Šibeniko, Splito, Makarskos, Jelsos miestus, Hvar salą, Plitvicos ežerų nacionalinį parką. Visos vieningai nutarėme, kad gražesnės šalies turbūt neįmanoma rasti. Čia tarsi rojus žemėje. Bet tai dar ne viskas, planuose turime dar daug kelionių Kroatijoje ir aplinkinėse šalyse!

Patys kroatai yra nepaprastai šilti, draugiški bei paslaugūs žmonės. Nuo jų veidų niekad nedingsta šypsenos, o tai verčia daugiau šypsotis ir mus. Dauguma žmonių čia aktyviai sportuoja ir labai gerai dainuoja. Visi laisvai kalba angliškai ir labai noriai bendrauja.

Vykti čia buvo geriausias sprendimas mūsų gyvenimuose, o įspudžiai išliks ilgam. Čia yra šalis, kurioje gyventi gera ir į kurią dar būtinai sugrįšim!

Roberta
2015/2016 m. II semestras University of Milano – Biccoca (Milanas, Italija)

CIAO!

Pavasario semestrą leidžiu Italijoje, konkrečiau – madų sostinėje, UNIVERSITA DEGLI STUDIO DI MILANO BICCOCA. Turbūt, tie, kurie nėra buvę ERASMUS+ programoje, galvoja, jog tai puiki galimybė pratęsti savo studijas kitokioje aplinkoje, praplėsti savo akiratį, tiek studijų, tiek naujų pažinčių atžvilgiu… Ir tai yra tikra tiesa! Norėčiau pridurti, ERASMUS+ mane “išmetė už borto”, na, žmonės tai vadina “išėjimu iš savo komforto zonos”, o juk visi žinome, jog tada atrandi tikrąjį save. Pradėkime nuo to, kad susipažinau su kultūra, kuri man iš pradžių neatrodė tokia tolima manajai. Mano pažintį pratęsė kalbos mokymasis (būtų kvaila nenorėti išmokti dar vieną kalbą tiesiog nemokamai), kuris, manau, pravers ateityje, tiek pildant CV, tiek keliaujant po pasaulį… Ką jau kalbėti apie kitokį požiūrį į mokslą, savarankišką gyvenimą, atsakomybės jausmą. Kol pats “akis į akį” nesusidūri su ERASMUS+, nesuvoki, koks tai didelis tinklas ir kokie ryšiai jungia žmones, esančius šioje programoje. Kalbant apie pačią Italiją, Milaną – tai sumažinta Londono ar net Niujorko versija. Nors atrodo, kad mūsų Vilnius yra didelis miestas, nėra net ką lyginti… Čia galima pajausti didmiesčio šurmulį, bet tuo pačiu ir tikrąją itališką dvasią. Studijų atžvilgiu studentai čia “pakvaišę” dėl išsilavinimo, todėl, jei tu ruošiesi savo dienas praleisti nesimokydamas, atrodysi tiesiog keistai. Žinoma, studentai moka ir atsipalaiduoti, kai tam yra laiko. Galėčiau tęsti ir tęsti, tačiau turiu skubėti pasiimti viską, ką man dar gali suteikti ERASMUS.

Saluti!

Agatė Gurskytė
Kūrybinės ir kultūrinės industrijos

2015 / 2016 m. I semestras Handong Global University (Pietų Korėja)

Pradėsiu nuo pradžių: Atvykus šiek tiek išsigandau visko – naujų žmonių, gyvenimo bendrabutyje (tai buvo pirmas kartas), korėjietiško maisto, pačiu korėjiečių. Pirmas penkerias dienas vyko iHanst (orientacinė savaitė), taigi, penkias dienas pažindinomės su kolegomis, „campusu“, dėstytojais, kultūra bei maistu. Vyko begalė žaidimų ir užduočių, siekiant suformuoti komandas ir ryšį tarp tarptautinių studentų.

O tada atėjo rugsėjo pirma ir paskaitos- dėstytojai, ne visi, bet didžioji dauguma stengiasi būti draugiški ir geranoriški. Didžioji dauguma dėstytojų yra korėjiečiai, kurie šneka angliškai, taigi galiu teigti, kad per tris savaites išmokau naują kalbą – korėjiečių-anglų, gal atrodo juokingai, bet išties reikėtu jums paklausyti kaip skamba anglų kalba su korėjietišku akcentu, o gi labai sudėtingai! Paskaitos vyksta anglų kalba, bet didžioji dauguma studentų yra korėjiečiai. Pačios paskaitos įdomios, tačiau norėtųsi didesnio žinių gilinimo, bet už tad skaityti reikia čia daug, jau rugsėjo gale teko pristatyti dviejų knygų apžvalgas, taiga anglų kalba tobulėja.

Susipažinau su galybe naujų žmonių, iš skirtingų šalių, skirtingų kultūrų. Handong Global University galima rasti studentų iš 30 skirtingų valstybių. Susipažinau ir daugiausia bendrauju su žmonėmis iš Amerikos, Kanados, Olandijos, Indonezijos, Pakistano, Lenkijos, Rusijos, Mongolijos, Nigerijos, Kinijos, Japonijos  bei be abejo su korėjiečiais.  Kiekvieną savaitgalį, aišku, kiek jų dar tik tebuvo, keliaujame. Pirmą savaitgalį kopėme į kalnus netoli mūsų universiteto, kitą – važiavome į 500 metų senumo miestelį, kuriame žmones gyvena pagal senąsias tradicijas. Taip pat vykome į futbolo varžybas, beje futbolas čia yra labai populiarus. Tai pat kopėme į Jirisano kalną, kas buvo be proto nuostabu, visur – miškai, kalnai upės, kriokliai.

Galiu pasakyti jums tiek- nei minutes, nei sekundės, nesigailiu, kad atvažiavau čia. Esu Korėjoje dar tik tris savaites, o jau patyriau ir pamačiau tiek daug. Kasdien jaučiu kaip augu kaip žmogus, kaip tobulėja ne tik mano anglų kalba, bet taip pat ir žinios apie skirtingas kultūras bei jų papročius. Manau, kad tai jog atvažiavau į Pietų Korėja yra  vienas iš teisingiausių mano gyvenimo sprendimų. Dabar suprantu kad Europos yra per mažai, nes čia kultūra, žmonės yra visiškai kitokie.  Be abejo yra ir kultūrinis šokas, kad viskas taip skiriasi nuo vakarietiško pasaulio, tačiau kaip plečiasi akiratis yra nepasakoma!