K. Mašidlauskaitės nuotr.

Kazimiero Simonavičiaus universitete (KSU) Kastė Mašidlauskaitė studijuoja Kūrybines ir kultūrines industrijas. Pavasario semestrą ji praleido Norvegijoje, kurioje pagal Erasmus+ mainų programą studijavo Voldos universitete. Kviečiame skaityti Kastės įspūdžius!

Kastė Mašidlauskaitė

Labai labai noriu papasakoti apie savo Erasmus+ patirtį, nors žinau, kad kažką pamiršiu, kažko iki galo nepasakysiu, bus daug minčių šuolių ir visko, nes tai buvo NEPAKARTOJAMA! Sunku į vieną puslapį sutalpinti visas emocijas, mintis ir įvykius, kurie vyko man gyvenant Norvegijoje. Žmonės visuomet mane mato su plačia šypsena ir trykštančia energija, bet, tiesą sakant, pirma diena kitoje šalyje buvo labai labai baisi. Važiavau viena ir manęs laukė labai ilga kelionė iki Voldos. Iš Lietuvos sparnus pakėliau apie 6 val. ryte, o mano batai į sniegą Voldoje paniro tik apie 7 val. vakare. Buvo ir ašarų, ir nesusipratimų, ir visko, nes tik vakare, išlipusi iš autobuso, supratau, kad čia aš gyvensiu ateinančius pusę metų be šeimos, draugų, mylimo vaikino ir brangiausio šuns.

K. Mašidlauskaitės nuotr.

Pirmiausia trumpai apie tai, kas aktualiausia – Voldos Universitetą. Ten – rojus, daug pastatų viename miestelyje ir kiekviename gali rasti viską, ko reikia. Nuo televizijos studijos, kuri man buvo aktuali dėl fotografijos ir visos turimos įrangos, iki didelio baseino ir sporto salių. Universiteto aura man priminė KSU, nes ten lygiai taip pat buvo ramu leisti dienas dirbant ir malonu bendrauti su administracija, koordinatoriais ir kitais studentais. Norvegijoje pasirinkau mokytis fotografiją žiniasklaidai ir leidinių dizainą. Fotografijos paskaitos manęs nesužavėjo, gal dėl to, kad mano pačios sritis yra visai kita, tačiau dėstytojai buvo labai geri! O leidinių dizainas mane vėl grąžino prie seniai pamiršto hobio – piešimo. Taigi, su savo dviem mylimomis draugėmis kūrėme žurnalą apie vaikystės svajonę. Jos dirbo ties tekstais, o aš nupiešiau daugiau nei 100 iliustracijų kiekvienam interviu. Dėstytojai labai dėmesingi ir atsidavę savo darbui. Mielai eidavome į kiekvieną susitikimą su jais, nes jie skyrė daug laiko individualioms konsultacijoms.

K. Mašidlauskaitės nuotr.

Studijuodama Norvegijoje, išpildžiau keletą savo svajonių: viena iš jų buvo pamatyti Šiaurės pašvaistę. Ir taip, ji toookia žalia! Kai išbėgau į lauką jos fotografuoti, tiek jausmų mane apėmė vienu metu, neįmanoma nupasakoti!

K. Mašidlauskaitės nuotr.

Voldoje visi kartoja „tai vieta, kurios niekada nepamirši“. Iš pradžių maniau, kad dėl to, jog tai mano Erasmus, bet ne. Ta vieta tikrai turi kažką tokio, ko žodžiais nenupasakosi. Tave supa fjordas ir snieguotos kalnų viršūnės, plaukus velia stiprus norvegiškas vėjas, sėdi prie ežero ir tavo galvoje vienintelė mintis: „Kokia aš laiminga!“. Tai nedidelis studentiškas miestelis, kuris mane nugramzdino į kūrybos procesą. Lietuvoje esu įpratusi visur lėkti, apsikrauti darbais ir skubėti, tačiau ten atsipalaidavau ir mėgavausi. Pirmas savaites, kai mentoriai klausė, kaip aš, ar viskas gerai ir ar nieko netrūksta, tik atsakydavau „aš mėgaujuosi“. Nė kiek nesigailiu, kad savo Erasmus+ pasirinkau vėjuotą ir snieguotą Norvegiją, o ne smėlėtus paplūdimius. Pajutau tos šalies didybę, šviežią, minkštą orą, pamėgau lietingas dienas, net pripratau prie tokių orų, kurie keičiasi kas 10 minučių, o svarbiausia, kad suradau tokius žmones, kurie tikrai man neleis pamiršti tos vietos! Norvegija, mes susitikome tikrai ne paskutinį kartą!

K. Mašidlauskaitės nuotr.

O tiems, kurie mąsto, ar verta važiuoti mokytis svetur, tai tikrai taip! Mąstymas pasikeičia daugeliu aspektų, kai ką pradedi vertinti kitaip, dar kartą supranti ir tvirtai įsitikini, ką iš tikrųjų reiškia žodis „draugai“, aišku, didžiuojiesi savimi ir žinai, kad gali pasiekti dar daugiau. Taip kad pirmyn ieškoti universiteto ir į kelionę!