_MG_6118

K. Mašidlauskaitės nuotr.

 

Kazimiero Simonavičiaus universitete (KSU) Kastė Mašidlauskaitė studijuoja Kūrybines ir kultūrines industrijas. Pavasario semestrą ji praleido Norvegijoje, kurioje pagal Erasmus+ mainų programą studijavo Voldos universitete. Kviečiame skaityti Kastės įspūdžius!

Kastė Mašidlauskaitė

Labai labai noriu papasakoti apie savo Erasmus+ patirtį, nors žinau, kad kažką pamiršiu, kažko iki galo nepasakysiu, bus daug minčių šuolių ir visko, nes tai buvo NEPAKARTOJAMA! Sunku į vieną puslapį sutalpinti visas emocijas, mintis ir įvykius, kurie vyko man gyvenant Norvegijoje. Žmonės visuomet mane mato su plačia šypsena ir trykštančia energija, bet, tiesą sakant, pirma diena kitoje šalyje buvo labai labai baisi. Važiavau viena ir manęs laukė labai ilga kelionė iki Voldos. Iš Lietuvos sparnus pakėliau apie 6 val. ryte, o mano batai į sniegą Voldoje paniro tik apie 7 val. vakare. Buvo ir ašarų, ir nesusipratimų, ir visko, nes tik vakare, išlipusi iš autobuso, supratau, kad čia aš gyvensiu ateinančius pusę metų be šeimos, draugų, mylimo vaikino ir brangiausio šuns.

 

K. Mašidlauskaitės nuotr.

K. Mašidlauskaitės nuotr.

Pirmiausia trumpai apie tai, kas aktualiausia – Voldos Universitetą. Ten – rojus, daug pastatų viename miestelyje ir kiekviename gali rasti viską, ko reikia. Nuo televizijos studijos, kuri man buvo aktuali dėl fotografijos ir visos turimos įrangos, iki didelio baseino ir sporto salių. Universiteto aura man priminė KSU, nes ten lygiai taip pat buvo ramu leisti dienas dirbant ir malonu bendrauti su administracija, koordinatoriais ir kitais studentais. Norvegijoje pasirinkau mokytis fotografiją žiniasklaidai ir leidinių dizainą. Fotografijos paskaitos manęs nesužavėjo, gal dėl to, kad mano pačios sritis yra visai kita, tačiau dėstytojai buvo labai geri! O leidinių dizainas mane vėl grąžino prie seniai pamiršto hobio – piešimo. Taigi, su savo dviem mylimomis draugėmis kūrėme žurnalą apie vaikystės svajonę. Jos dirbo ties tekstais, o aš nupiešiau daugiau nei 100 iliustracijų kiekvienam interviu. Dėstytojai labai dėmesingi ir atsidavę savo darbui. Mielai eidavome į kiekvieną susitikimą su jais, nes jie skyrė daug laiko individualioms konsultacijoms.

 

_MG_5935

K. Mašidlauskaitės nuotr.

 

Studijuodama Norvegijoje, išpildžiau keletą savo svajonių: viena iš jų buvo pamatyti Šiaurės pašvaistę. Ir taip, ji toookia žalia! Kai išbėgau į lauką jos fotografuoti, tiek jausmų mane apėmė vienu metu, neįmanoma nupasakoti!

 

K. Mašidlauskaitės nuotr.

K. Mašidlauskaitės nuotr.

Voldoje visi kartoja „tai vieta, kurios niekada nepamirši“. Iš pradžių maniau, kad dėl to, jog tai mano Erasmus, bet ne. Ta vieta tikrai turi kažką tokio, ko žodžiais nenupasakosi. Tave supa fjordas ir snieguotos kalnų viršūnės, plaukus velia stiprus norvegiškas vėjas, sėdi prie ežero ir tavo galvoje vienintelė mintis: „Kokia aš laiminga!“. Tai nedidelis studentiškas miestelis, kuris mane nugramzdino į kūrybos procesą. Lietuvoje esu įpratusi visur lėkti, apsikrauti darbais ir skubėti, tačiau ten atsipalaidavau ir mėgavausi. Pirmas savaites, kai mentoriai klausė, kaip aš, ar viskas gerai ir ar nieko netrūksta, tik atsakydavau „aš mėgaujuosi“. Nė kiek nesigailiu, kad savo Erasmus+ pasirinkau vėjuotą ir snieguotą Norvegiją, o ne smėlėtus paplūdimius. Pajutau tos šalies didybę, šviežią, minkštą orą, pamėgau lietingas dienas, net pripratau prie tokių orų, kurie keičiasi kas 10 minučių, o svarbiausia, kad suradau tokius žmones, kurie tikrai man neleis pamiršti tos vietos! Norvegija, mes susitikome tikrai ne paskutinį kartą!

 

_MG_6427

K. Mašidlauskaitės nuotr.

 

O tiems, kurie mąsto, ar verta važiuoti mokytis svetur, tai tikrai taip! Mąstymas pasikeičia daugeliu aspektų, kai ką pradedi vertinti kitaip, dar kartą supranti ir tvirtai įsitikini, ką iš tikrųjų reiškia žodis „draugai“, aišku, didžiuojiesi savimi ir žinai, kad gali pasiekti dar daugiau. Taip kad pirmyn ieškoti universiteto ir į kelionę!

_MG_5334

Kastė Mašidlauskaitė


Kastė Mašidlauskaitė,

KSU Kūrybinių ir kultūrinių industrijų antrakursė

Jau antrą mėnesį gyvenu nedideliame Norvegijos miestelyje, Voldoje. Šią vietą galiu vadinti antraisiais namais, nes čia jauku, gera ir smagu. Nepasakosiu, kokia nuostabi ir užburianti Norvegijos gamta, kokios įspūdingos snieguotos viršūnės ar kokie nenuspėjami orai. Visų pirma norėčiau pasakyti, kad kai mąsčiau apie šią kelionę, net neįsivaizdavau, kaip čia viskas klostysis. Galvojau, kad mokysiuos, pramogausiu ir tiek.

 

_MG_45466

Volda

 

Tačiau studijos pagal Erasmus+ mainų programą yra pusė ar visi metai neapsakomos patirties. Kaimynas sukėlęs gaisrą, nes užmigo kepdamas picą, trys gaisro aliarmai per tris dienas, nesibaigiantys vakarėliai virtuvėse, vakarėliai net bendrabučio rūsyje, fotosesijos skalbykloje, Valentino dienos laiškai su netikėčiausiomis žinutėmis, iš kažkur atsiradę nepažįstamieji, pasakojantys, kokia graži Lietuva ir kad įsimintiniausias jų vakarėlis vyko Vilniuje, klube „Salento“. Daug daug pokalbių iki ryto, pavojingos kelionės autobusu serpantinais, Norvegijos jūros bangos, atsitrenkiančios į molą ir grįžtančios atgal. Šiltas pavasaris vidury žiemos, keista norvegiška daržovių sriuba su dešra, atėjęs įkvėpimas kurti, kiekvienas sekmadienio vakaras universitete su filmais ir, aišku, saldus miegas iki pietų. Bet svarbiausias dalykas, ką čia atradau, tai nuoširdi draugystė. Turėti draugą, kurį galėsi kada nors aplankyti, tai viena, bet visai kas kitą, surast žmogų, kuris gyvena kitam pasaulio krašte, bet mąsto taip, kaip tu, bei supranta tave iš pusės žodžio.

 

Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kalėdinis vakarėlis Sweet Christmas KSUjau gruodžio 20 d. 17.30 val.!

Renginys vyks naujuose KSU namuose (Dariaus ir Girėno g. 21, Vilnius), I aukšto salėje.

Kviečiame visus studentus, dėstytojus ir administracijos darbuotojus Kalėdas švęsti kartu!

Šventinėje programoje:
– Kalėdinė mugė (nuo 13.30 val.)
– Aktyvūs žaidimai ir pramogos
– KSU talentų pasirodymai
– Kalėdomis kvepiančios vaišės
– DJ

Kviečiame visus vaišių stalą papildyti ir savo kepiniais!

Registracija į vakarėlį vyksta iki gruodžio 16 d. el. paštu registracija@ksu.lt. Dalyvavimas nemokamas!

KSU Kalėdinis vakarėlis

KSU Kūrybinių ir kultūrinių industrijų trečiakursė Salomėja Vasilevskytė dalinasi įspūdžiais iš studijų Mondragono universitete (Ispanija) pagal Erasmus+ mainų programą.

 

img_20161008_120807

 

Neslėpsiu, prieš kurį laiką buvau paprašyta pasidalinti mintimis ir savo įspūdžiais apie studijas užsienyje pagal Erasmus+ mainų programą.  Reikėjo laiko, kad galėčiau tas mintis susidėlioti ir bent pamėginti rišliai perteikti ant lapo. Labai tikiuosi, kad šis tekstas bus įdomus ir padrąsins vieną dieną imti ir išmėginti save kitoje aplinkoje.

Kaip ir visi norintys, dalyvavau Erasmus+ atrankoje ir buvau išrinkta vykti į mainus. Po šios naujienos kiek daugiau nei pusmetį viskas tiesiog ėjo savo vaga, laikas nuo laiko pasidomint apie užsienio universitetus, kitas kultūras. Iki paskutinės minutės, kai atsibudus naktį reikėjo atsisveikinti su mylimais žmonėmis, aš nesupratau, kad tai tikrai vyksta, kad aš išvažiuoju pusei metų į svetimą šalį – Ispaniją.

img_0622_content

KSU studentės Salomėja ir Augustė (asmeninio archyvo nuotr.)

Kitaip nei dažniausiai įprasta, mano kelionė prasidėjo ne lėktuve. Ji prasidėjo, kai mes, trijų asmenų kompanija (aš, Mados industrijos studentė Augustė bei dar vienas kolega), pajudėjome iš Lietuvos į Ispaniją automobiliu. Tą ankstų rytą jaučiausi labai netvirtai. Trys jauni vairuotojai, vienas automobilis ir beveik 4000 kilometrų prieš akis buvo šioks toks iššūkis.  Laimei, sėkmingai įveiktas aplankant įspūdingo grožio miestus, nykštukines valstybes, leidžiant naktis neapsakomose vietose su privačiais baseinais, panoramomis arba atvirkščiai – visiškose „skylėse“. Taip, po penkių dienų kelionės per Europą mes pasiekėme mažą, slėnyje įsikūrusį miestą Mondragoną, baskų kalba vadinamą Arrasate.

Po įspūdžių kupinos kelionės ir galvoje giliai įsirėžusių vaizdų iš Monako, Mondragono miestelis atrodė labai, sakykime, liūdnai. Ir mintis, kad čia reikės praleisti pusę metų nedžiugino taip smarkiai kaip norėtųsi – visi sutikti žmonės nekalba angliškai, miestelį galima pereiti skersai ir išilgai per 30 minučių, o oras čia toks pats kaip Lietuvoje: dargana, vėjuota ir šalta… Tačiau įsikūrus ir praleidus porą dieną, jausmai ir emocijos pradėjo slūgti. Pasidarė lengviau vertinti situaciją, akys pradėjo pastebėti mažas, tačiau be galo žavias smulkmenas ir viskas pamažu stojo į savas vėžes. Žmonės, net ir nemokėdami anglų kalbos yra labai geranoriški, visada stengiasi padėti, miestelis yra įsikūręs strategiškai patogioje vietoje – 100 kilometrų spinduliu yra bene patys gražiausi baskų krašto miestai: San Sebastianas, Pamplona, Vitoria, Bilbao bei vandenynas. Po paskaitų, kurios vyksta kitame miestelyje, grįžus namo nėra problemų su parkingu, nes bet kur palikus automobilį namo pareisi per 3-8 minutes. Jeigu negali pakeisti situacijos, pakeisk požiūrį į ją! Visada padeda!

Baskų kraštas ne Ispanija, arba nevadink basko ispanu

Prašau atsiversti žemėlapį ir iš arčiau pažvelgti į Šiaurės Ispaniją, konkrečiai  į  tą plotelį prie Pietų Prancūzijos sienos, kur nuo neatmenamų laikų gyveno ir vis dar gyvena baskai. Tauta, kurios dalis šiai dienai priklauso Ispanijai, o kita dalis – Prancūzijai. Šie žmonės savo būdu, užsispyrimu ir kovinga dvasia yra labai panašūs į lietuvius. Jie turi savo tradicijas, legendas bei mitus, istoriją ir svarbiausia – kalbą − euskara, kuri yra labai sunkiai įkandama, nes nepriklauso indoeuropiečių kalbų grupei. Jų kalba išliko net tada, kai visas kraštas buvo grobstomas, dalinamas, o kalba draudžiama bei niekinama (kažkur girdėta, tiesa?). Šiai dienai, teoriškai, dalis, kurioje mes esame apsistojusios priklauso Ispanijai, tačiau, jeigu paklaustumėte baskų, jie atsakytų, kad čia yra Baskų kraštas ir jis priklauso baskams, o ne kažkam kitam… Taip pat, nederėtų basko pavadinti ispanu, nes kai kurie tai gali palaikyti ir įžeidimu. Jie be galo gerbia, kai svetimšaliai bando bendrauti baskų kalba, tad jeigu nuspręsite apsilankyti čia, nepatingėkite išmokti bent poros frazių.

Ispanijoje mokytis nereikia

Dažniausiai šie žodžiai palydėdavo mane, kai pasakydavau, jog išvažiuoju mokytis į Ispaniją. Tačiau šis mitas buvo sugriautas greičiau nei per pirmas savaites. Mokytis čia reikia. Ir niekas tavęs neišskiria, ar tu mainų programos narys, ar vietinis studentas. Visi darome tuos pačius darbus, visos paskaitos mišrios su vietiniais studentais ir niekas nedaro jokių nuolaidų. Čia nebuvo „mokslo metų pradžios“ jausmo, atrodė, kad tiesiog pradėjome dirbti.

Dėstytojai gana neblogai kalba angliškai, kitaip nei vietiniai studentai. O ir dėstytojų požiūris į studentus labai panašus kaip ir pas mus Kazimiero Simonavičiaus universitete – visada su dėstytoju galima susisiekti asmeniškai, konsultuotis po paskaitos ar tiesiog pačios paskaitos metu diskutuoti tau rūpimu klausimu. Kiek teko susidurti, beveik visi dėstytojai buvo geranoriški. Manau, kad mūsų bei Mondragono universiteto panašumus lemia tai, kad jie abu yra privatūs ir savo darbu, neabejotinai,  siekia kokybės.

 

dsc_0470

 

Ispaniška kaitra

Mes, lietuviai, išgirdę žodį Ispanija dažniausiai įsivaizduojame karštį, ispaniškus ritmus ir ilgus nesibaigiančius vakarus miesto siautulyje, arba palmėmis apaugusius paplūdimius su žydrų bangų skalaujamomis pakrantėmis. Tačiau, realybė yra visai kitokia. Kai atvykome į Mondragoną mus pasitiko 34 laipsnių karštis, kurį jau kitą dieną pakeitė pilki debesys ir, patikėkit, vėsūs 20 laipsnių. Temperatūrų svyravimai, stiprios liūtys, dargana, vėsa – čia normalūs reiškiniai. Tad, visai kaip namuose – skėtis ir paltas.

Ašarų pakalnė

Prieš išvažiuojant, net ir netikėdama, kad tai vyksta, morališkai ruošiausi, kad bus be galo sunku, kaip liūdėsiu, kad aplink nėra mano draugų, šeimos. Visi draugai išgyvenę Erasmusą guodė, kad bus liūdna, bet įveiksiu tai. Ir šiandien, skaičiuodama jau įpusėjantį antrą mėnesį dar nejaučiu to viso ilgesio. Neverkiau ir važiuodama, nesėdėjau žiūrėdama į vieną tašką ir liūdėdama dėl visko, ką palikau. Tiesiog stengiuosi mėgautis kiekviena akimirka, pasiimant tai, ką gero ji duoda. Čia siunčiu užšifruotą žinutę visiems, kurie slapta labai nori, tačiau bijo pasiryžti važiuoti studijuoti į svečią šalį, nes bijo, kad nesugebės to įveikti. Nėra taip sunku, kaip kiti sako. Jausmai yra labai asmeniškas dalykas, mes kiekvienas juos išgyvename skirtingai ir kol neišvažiuosi, tol nesužinosi, kaip jausies pats. Tad pabandyti tikrai verta, nes kai yra noro, viskas tampa įmanoma.

KSU buria aktyvius, kūrybingus ir įdomius žmones, savo srities profesionalus ir siekiančius tokiais tapti. Tad šiuos mokslo metus pradedame nauja rubrika – „KSU veidai“, kuri padės geriau pažinti Universiteto bendruomenės narius, atrasti esamus ir būsimus kolegas. Pirmuoju interviu pristatome žmogų, kuriam naujieji mokslo metai žymi naują gyvenimo etapą –  pirmakursę Emiliją Jankeliūnaitę.

Trumpai prisistatyki.

emilija

Emilija Jankeliūnaitė, (asmeninio archyvo nuotr.)

Esu Emilija, studijuoju Mados industriją, gimiau ir augau Vilniuje. Esu draugiškas, bet kartais juodai užsispyręs žmogus.  Turiu savo nuomonę ir jei man kas nepatinka,  deja,  bet teks išgirsti apie tai (šypsosi).

Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?

Laisvą laiką dažniausiai leidžiu namie  su šeima ar draugais. Manau, kad geriausias laiko praleidimas – gera knyga su karštos kavos puodeliu.
Rugsėjis jau eina į pabaigą. Kaip prabėgo tavo pirmosios savaitės Universitete?

Tokios pirmosios savaitės Universitete tikrai nesitikėjau! Visi žmonės labai faini,  šilti,  norintys padėti ir suteikti kuo daugiau informacijos bet kokiais rūpimais klausimais, be jokių intrigų (bent kol kas!), labai maloni, draugiška atmosfera.

Kas paliko didžiausią įspūdį?

Kol kas didžiausią įspūdį paliko neeilinė Rugsėjo 1-osios šventė ir, kaip jau minėjau, nerealūs žmonės. Šventės metu buvo lengviau susipažinti su grupiokais,  kuratoriais,  susižinoti kas mūsų laukia studijoms prasidėjus.  Žaidimai,  muzika,  mini koncertėlis ir geras maistas padėjo rasti bendrą kalbą ir nuteikė optimistiškai laukti studijų.

Kodėl nusprendei pasirinkti studijas Kazimiero Simonavičiaus universitete?

Studijas KSU pasirinkau dėl mano norus puikiai atitinkančios studijų programos,  be kurios greičiausiai būtų tekę važiuoti mokytis į svečias šalis,  ko tikrai nenorėčiau.

Kaip manai, kokie bus tavo studijų metai?

Manau kad mano studijų metai KSU bus praturtinti gerų rezultatų,  draugiškų pokalbių ir puikių paskaitų, padėsiančių iki galo suvokti ką noriu veikti ateityje. Studijų metais save norėčiau realizuoti renginių organizavimo ir mados industrijos užkulisių srityse,  įgyti naujų kvalifikacijų ir žinių.

Kaip įsivaizduoji savo ateitį po studijų?

Ateityje esu tikra,  kad dirbsiu mados srityje.  100 proc. dar nežinau ką,  kur ir kaip,  bet tam čia ir esu – pasisemti žinių apie mados industriją ir atrasti save ir savo ateitį.

Rugpjūčio 22-24 dienomis Kazimiero Simonavičiaus universiteto Studentų atstovybė (KSU SA) organizuoja pirmakursių stovyklą, kuri vyks Aukštaitijos regioniniame parke, sodyboje „Vilkokšnis“. Šių metų stovyklos tema – „Išlikimas“.

KSU SA kviečia visus pirmakursius ir anksčiau įstojusius studentus dalyvauti stovykloje, patirti nuotykį ir būti unikalaus išbandymo dalimi: ,,Išlikimo“ taryba kviečia Tave, studente, įrodyti, kad esi vertas stoti koja kojon su  Kazimiero Simonavičiaus universitetu. Kelios studentų gentys turės kovoti už būvį  ir atsilaikyti ne tik fizinėse, bet ir psichologinėse rungtyse!“

Kodėl svarbu dalyvauti stovykloje?

  • Tai puiki galimybė susipažinti su būsimais grupės ir kurso draugais bei įsilieti į Universiteto bendruomenę dar neprasidėjus mokslo metams.
  • Gausi naudingų patarimų, kaip nepasimesti Universitete ir ką reiškia būti tikru studentu!
  • Stovyklos metu galėsi laimėti 50 eurų vertės kuponą į bet kuriuos KSU organizuojamus mokymus.
  • Susipažinsi su KSU SA, jos nariais ir veiklos galimybėmis.
  • Net jei tavo vasara buvo labai turininga, studentai pažada, kad stovykla nustelbs viską!

„Išlikimo“ kaina: 27 eurai.

Registracijos formą rasite čia. Registracija į stovyklą vyks iki rugpjūčio 15 d. ir įsigalios pervedus stovyklos mokestį į banko sąskaitą:

KSU Studentų atstovybė
A/S NR.: LT 71 4010 0510 0189 6050
Mokėjimo paskirtis: Pirmakursių stovykla

Daugiau informacijos apie stovyklą el. paštu: millem.karina123@gmail.com.

2016 m. pavasario semestrą Mados industrijos, Rinkodaros ir reklamavimo, Antreprenerystės ir vadybos studentai lankė studijų dalyko „Audiovizualinės technologijos, menas ir marketingas“ paskaitas bei seminarus.

Užsiėmimų metu buvo taikomas eksperimentinis filmų kūrimo metodas, kurį doc. dr. R. Venckus jau daugiau nei 5 metus taiko ir tobulina savo videomeno ir filmų kūrimo paskaitų metu. Šį studijų dalyką lankantys studentai verčiami sužadinti savuosius kūrybingumo receptorius. Jie provokuojami atsisakyti stereotipų ir išankstinių nuostatų apie filmo kūrybos procesą, taip pat klaidingų iliuzijų apie jo rezultatus, realizaciją viešumoje ir platinimą medijų kanalais. Paskaitų metu studentai, net visiškai neturintys išankstinių idėjų, yra skatinami jas kurti.

„Prisipažinsiu, man įdomiausia dirbti su tais kurie mano, jog neturi, ką papasakoti, – pasakoja doc. dr. R. Venckus, –  Galiausiai, net nepastebėję savo žingsnelių, jie pradeda planuoti filmo siužetą ir jo filmavimo bei montavimo procesus. Neabejotinai studentams nerimą sukelia mano provokacijos, reikalaujančios permąstyti visus įmanomus pasakojimų variantus, kuriuos siūlo populiarioji audiovizualinė kultūra. Vėliau planuojami keli siužetai, išskiriami galimi netikėti jų posūkiai. Tik tada planuojamas, atliekamas ir tobulinamas kūrinys. Džiaugiuosi, matydamas, kad studentams, kurie pirmą kartą metodiškai kūrė videofilmą, pavyko” – sako doc. dr. Remigijus Venckus.

Atsižvelgiant į tai, kad studentai aktyviai ir noriai domisi medijų menu, planuojama Universitete organizuoti ir daugiau pasirenkamų bei privalomų disciplinų, susijusių su medijų meno praktikomis.

 

Emilija Buklerevičiūtė „Kas jei mes“ (What if we…) 00:02:10, 2016 m.

Rinkodara ir reklamavimas, 2 kursas

Kūrinyje pasakojama apie neapgalvotus sprendimus, kurie gali negrįžtamai pakeisti gyvenimo kraštovaizdį. Tai pasakojimas apie žmonių tarpusavio bendravimą, apie santykių ir ryšių nutraukimą. Tai klausimas, ar verta pasiduoti emocijoms ir priimti greitus, lengvabūdiškus sprendimus. „Kas jei mes?” verčia susimastyti, kas nutiktų jei suvaldytume savo emocijas ir priimtume sprendimą jomis nebesivadovaudami.

 

Ivona Grincėvič, Julija Artiuškina „Rutina“ („Routine“) 00:03:08, 2016 m.

Mados industrija, 3 kursas

Šiais laikais pastebimas gana aktyvus ir agresyvus jauno žmogaus kultas. Jis sklinda viešoje erdvėje populiariojoje muzikoje, kine, sporte ir net maisto vartotojų aplinkoje. Atrodo, kad pagarbos nusipelno jaunas, atletiškas ir energijos kupinas kūnas, kuris niekada nesiilsi ir nuolatos galinėjasi su laiku. Filmas „Rutina“ pasakoja apie priešingą, dažnai nematomą kasdienybę, kurią praleidžia lėtoje laiko tėkmėje mūsų seneliai ir močiutės.

 

Karolina Malyševa, Andrė Mikuckytė „Atsiminimai“ („Memories“) 00:02:10, 2016 m.

Mados industrija, 3 kursas

Kūrinyje apmąstoma trokštamo gyvenimo ir karčios realybės paralelė, kur labiausiai aktuali asmenybės harmonija. Skubant ir įsitraukiant į rutinos sūkurį gyvenimas ne retai panašėja į blankių atsiminimų rinkinį, neturinį jokios išliekamosios reikšmės. Dabarties žmogus nebemoka akimirkai sustoti ir į savo gyvenimą pažvelgti atsiribojus nuo greičio. Greitėjantis laikas yra vienas svarbiausių veiksnių kiekvieno asmens kasdienybėje. Juk jau nebesuprantama, kaip atsitraukus nuo rutiniško ir slegiančio laiko tėkmės galime mėgautis kiekviena kasdienybės minute.

Kazimiero Simonavičiaus universiteto Teisės fakulteto dekanas prof. dr. Ryšardas Burda,  Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius doc. dr. Remigijus Venckus „Pūko“ televizijos tiesioginiame eteryje diskutuos akademinio sąžiningumo tema. Laidoje „Jaunimo banga“ taip pat kalbės Kūrybinių ir kultūrinių industrijų, antro kurso studentė Karina Millem ir Teisės pirmo kurso studentė Sati Juraitytė.

Laidos svečiai pastebi, kad akademinio nesąžiningumo ir sąžiningumo klausimas šiandien ypač aktualus. Anot doc. dr. R. Venckaus, „kai šiuo metu viešai kalbama apie aukštojo mokslo reformas, kai vyksta diskusijos dėl kokybiško ir nekokybiško mokslo, akademinio personalo kompetencijas ir jų kėlimą, ne tik negalima užmiršti, bet ir būtina daug kalbėti apie akademinį nesąžiningumą, kuris neturi būti normali mūsų akademinės tikrovės realija“.

Kūrybinių ir kultūrinių industrijų antrojo kurso studentė K. Millem teigia: „netoleruoju nusirašinėjimų ir plagiavimų, pati to nedarau ir kitiems nepatariu. Studentui itin nemalonu, kai, investavus daug energijos atliekant studijų užduotį, kitas, kuris nusirašinėjo, gauna didesnį įvertinimą. Su šia situacija galima susidoroti kartu bendradarbiaujant dėstytojams ir studentams ir visiškai neužmerkiant akių“.

Laida „Jaunimo banga“ transliuojama ketvirtadienį 18 val. per „Pūko“ televiziją. Tiesioginę transliaciją galima stebėti ir internetu. Plačiau: http://www.pukas.lt

i2eye

 

Šiemet Mados industrijų specialybę papildė naujas kursas – Mados žurnalistika. Antro kurso studentės susipažino su mados leidybos ir tekstų kūrybos pagrindais, bei vykdė finalinį projektą – savarankiškai kūrė naują, originalų leidinį apie madą.

„Nors užduotis nebuvo sutikta entuziastingai“,– sako dėstytojos Reda Šatūnienė ir Kristina Stankevičiūtė, – „tačiau rezultatai mus iš tiesų nustebino. Studenčių sukurti leidiniai drąsiai galėtų konkuruoti su daugeliu lietuviškų mados ir gyvenimo būdo žurnalų. Visi projektai – įdomūs, atspindintys šiandienos mados aktualijas, jaunosios kartos stiliaus ir formos paieškų tendencijas”.

Geriausiu projektu neabejotinai tapo Augustės Paulauskaitės, Simonos Jankutės , Karinos Kurilovičiūtės ir Airidos Petkevičiūtės žurnalas I2EYE – jaunas, veržlus mados žurnalas, kuriame su mada susitinkame „akis į akį“. Išskyrus užsienio dizainerių kolekcijų nuotraukas bei nuotraukas iš asmeninių archyvų, likusius žurnalo leidybos darbus merginos nuveikė pačios: sukūrė leidinio koncepciją, parašė visus straipsnius, rengė fotosesijas, ėmė interviu, kūrė dizainą, maketavo, redagavo, formavo stilistiką ir nuotaikas, atrinko nuotraukas, modelius ir temas.

Savo darbą merginos vertino gan savikritiškai, nes kūrybinį džiaugsmą dažnai temdė organizaciniai nesklandumai. Vis tik, dėstytojų nuomone, paskaitose gauta informaciją puikiai pritaikyta praktiškai, o studentišką laiko bei patirties trūkumą visiškai kompensuoja jaunatviška ambicija ir  kūrybiškumas.

Sveikiname merginas šauniai padirbėjus – tikimės, kad „Mados žurnalistikos“ kursas ir ateityje pateiks panašių malonių staigmenų. O apžiūrėti jaunąjį mados žurnalą I2EYE  galite čia.

KSU absolventaiAistė Dainiūtė ir Akvilė Garbenytė – dvi jaunos teisininkės, kilusios iš Mažeikių ir Viekšnių. Pernai baigusios Teisės studijas Kazimiero Simonavičiaus universitete (KSU), jos sėkmingai pradėjo karjeras. Merginos pripažįsta, kad vienas dažniausiai joms užduodamų klausimų sugrįžus į gimtąjį miestą – ar baigus teisę, sunku rasti darbą pagal specialybę? Apie tai bei kaip ir kodėl pasirinko teisės studijas – interviu su jaunosiomis teisininkėmis.

Kaip save pristatytumėte?

Akvilė: Esu Akvilė, kol kas dar Garbenytė (šypsosi). Esu grynakraujė Mažeikietė, o šiuo metu gyvenu ir dirbu Vilniuje. Baigiau teisės magistro studijas Kazimiero Simonavičiaus universitete, todėl savo gyvenimą sieju su teisinio išsilavinimo reikalaujančiu darbu.

Aistė: Esu Aistė Dainiūtė, gimiau Viekšnių miestelyje, Mažeikių rajone. Šiuo metu gyvenu ir dirbu advokato padėjėja Kaune.

Kaip pasirinkote studijas Kazimiero Simonavičiaus universitete?

Akvilė: Nesinorėjo eiti ten, kur eina visi, norėjosi kažko naujo, kitokio mokslo kelio. Visa širdim troškau į Vilnių. Ieškojau teisės studijų būtent šiame mieste. KSU tuo metu dar buvo Vilniaus verslo teisės akademija. Visų pirma dėmesį patraukė tai, kad universitetas vykdė vientisąsias magistro teisės studijas, kurios truko 5 metus. Pirma mintis pamačius KSU – naujas, nedidelis, jaukus ir atviras.

Aistė: Apie šį universitetą žinojau iš aplinkinių. Žinojau, kad bendruomenė nedidelė, vieni kitus pažįsta, universitetas orientuotas į studentą,  o viena svarbiausių priežasčių, kodėl pasirinkau KSU, buvo vientisosios teisės studijos.

Kodėl būtent teisė?

Akvilė: Tikriausiai labiausiai atitiko mano charakterį – disciplinuota, valdinga, rimta specialybė, tačiau tuo pačiu metu kūrybinga, psichologijos, oratorystės, bei derybų įgūdžių reikalaujanti mokslo kryptis. Teisė – labai plati ir universali specialybė. Gabus teisininkas ras sau vietą tiek meno, verslo, turizmo, technologijų, tiek medicinos, farmacijos, fizinių ar kitų mokslų srityse.

Aistė: Tikriausiai, nuo 9-10 klasės jau norėjau studijuoti teisę. Nuo mažens turėjau ir tebeturiu nuostabų pavyzdį, autoritetą, kurio pėdomis norisi sekti.

Kas šiame universitete jums patinka labiausiai?

Akvilė: Tikriausiai labiausiai vertinu universiteto inovatyvumą ir atvirumą idėjoms, dėmesį studentui bei studento nuomonės vertinimą ir paisymą. Labai džiaugiuosi palaikomu artimu ryšiu su universiteto bendruomene. Tai universitetas turintiems modernesnį ir naujesnį požiūrį į mokslą, veikliems, entuziastingiems, pilniems optimizmo ir idėjų būsimiems studentams.

Aistė: Bendruomenė. Nėra piramidės principo. Rektorius, dekanai, prodekanai, kancleris, administracija ir visi kiti su studentu bendrauja kaip su lygiu, ne veltui universitete per visas šventes sveikinimo kalbos prasideda kreipiniu „mieli kolegos“.

Kaip manote, kokį vaidmenį universitetas atlieka žmogaus gyvenime?

Akvilė: Universitetas man – gyvenimo mokykla. Universitete aš suaugau, subrendau kaip asmenybė. Universitetas atvėrė begalę naujų kelių ir galimybių. Ten radau kolegas, pažinau daugybę nuostabių žmonių, sutikau savo gyvenimo draugus, su kuriais kartu mes šią gyvenimo mokyklą baigėme ir kurie, tikiu, su manimi bus iki pabaigos.

Aistė: Tikriausiai savęs atradimas kitose veiklose, savęs užgrūdinimas siekti užsibrėžtų tikslų. Aš augau mažame  miestelyje, iš jo pasiėmiau, manau, viską, ką galėjau paimti. Lankiau badmintoną, krepšinį, tinklinį, Vinco Deniušio meno mokyklą. Atrodė, sporto ir menų pakanka, reikia kažko naujo.

Universitete savo jėgas išbandžiau studentų atstovybėje (SA), kuri labai praplėtė akiratį. Atrodo, KSU SA – nedidelė organizacija, bet su kolegomis nuveikėme be galo daug. Dalyvaudamas universiteto veikloje, pradžioje tiesiog plauki pasroviui ir tarsi savaime patenki į „platesnius vandenis“. Čia vieną dieną esi SA narys, kitą dieną tave išrenka KSU Akademinės tarybos nariu, tada seka KSU Ambasadoriaus rinkimai ir jau atstovauji universitetą visoje Lietuvoje, o tuo tarpu dar ir Europos Parlamente apsilankai porą kartų (šypsosi). Kalbu apie savo patirtį.

Kokią didžiausią pamoką išmokote studijuodamos?

Akvilė: Nebijoti ieškoti naujų kelių, nepasiduoti ir siekti užsibrėžtų tikslų, tapti pačia geriausia savo paties versija.

Aistė: Nepalik magistrinio rašyti paskutinėmis dienomis (šypsosi).

Ko dažniausiai, sugrįžus į gimtuosius miestus, jūsų klausia moksleiviai ir mokytojai?

Akvilė: Tikriausiai tų pačių klausimų – kodėl teisė, kodėl KSU, ar sunku įsidarbinti, klausia atsiliepimų apie studijų programas, dėstomus dalykus, dėstytojus.

Aistė: Ar verta čia mokytis, ar rasiu darbą pagal specialybę. Atsakymas paprastas – verta. Ir tai liudija mano pačios pavyzdys – studijas baigiau 2015 m. liepą, o 2015 m. spalį mane pripažino advokato padėjėja.

Kokie jūsų ateities planai? Kaip įsivaizduojate savo karjerą?

Aistė: Kol kas svajoju tyliai ir atsargiai (šypsosi).

Akvilė: Ateities planų turiu daug, tačiau kol kas nieko konkretaus. Esu nusiteikusi išbandyti kuo daugiau – noriu pažinti kuo daugiau teisės krypčių ir suteikiamų galimybių, tam, kad atrasčiau tikrąjį savo kelią. Išbandžiau teisę bankininkystėje, išbandžiau ir baudžiamąją teisę, kol kas apsistojau ties civiliniais santykiais, bet, manau, tai tik laiko klausimas, kada nuspręsiu pažinti ir kitas teisės šakas ir darbo specifikas. Kada, jei ne dabar ieškoti savo kelio?